Ša, paklausyk, ša išmoki gamtą išklausyt!

Ša, paklausyk, ša išmoki gamtą išklausyt!

Domukas žirniukas

kvepia žaluma tu jauti?

Naktinės stygos

Naktiniai paukščiai, rymuoja giesmę,
Dėlioja natą, tikrai neprastą
Išėjęs į gatvę, palieti kojom
Atšalusi, purvinai pilką asfaltą

Išgirski natą, tikrai neprastą
Naktiniai paukščiai, naktiniai mes
Laukiniai žmonės, dėlioja mintį
Sukaustė jų frazės, aptirbdė metomorfazės

Naktiniai mes, laukiniai jūs!
Gatvių žibintai, juoda naktis
Tamsūs pakampiai, šmėklos mus rys
Godžiai, bet sočiai...
Sąžinė lengvu rankos mostu, pajuosta

Užuodi? prisvilo, apsvilo
Naktiniai paukščiai, įkvėpti šito kūrinį suka,
Dėlioja natą, tikrai labai gerą ,
Garantuoju neprastą...

Jei moki klausytis, pažadu suklupsi,
O gal pamąstysi, apmąstęs pravirksi
Iš liūdėsio staugsi, urksi
Ant manęs giliausiais žodžiais užpulsi

Ša, nurimki, naktiniai paukščiai apmiro,
Sustiro, jie tilo, nutilo jų natos išiiro, subiro
Ša, apleiski šį kūną, lai siela tau atvaizdu būna
Kuri nepūna, nedžiūna ir tyliai moka girdėti
Naktinę natą sugeba į širdį giliai isidėti!

Nėra tam vardo

Sukaustė rutina, obelų žiedai,
Rytiniai paukščio kliegėsiai,
Skristi,skristi, mažu paukšteliu pavirsti
Rėkti, klykti tavo rūpesčių migla atgimti

Jausti, tave sukaustyti
Mažu lašeliu jūroi pavirsti,
Sūria banga atplaukti,
Ašaras savo audros versme nuplauti

Tyliai ošti, tyliai verkti,
Garsiai juoktis, nes tik juokas
Žadina  ir gaivina tavo tuščias bevertes mintis!

Agnius

Aš tau per sexsy

Žydrė

Menas įspaustas į standartinius rėmus

Man reikia tavo saulės, Nes ji ryškiau šviečia Noriu būti vėjas, Kuris rugius kedena laukuos Noriu būti žalias lapas, Pasimesti tarp pavasario žalios spalvos Nugėnėti pievas, Išdžiovinti gatves po lietaus Išvis norėčiau būti medis, Šaknis giliai įleist, stovėti tvirtas, išdidus Pavasarį žalias, rudenį spalvotas toks šmaikštus, O žiemą slėptis po baltu, baltu šerkšnu Rimčiau pamąsčius, norėčiau paukštis būt Padanges skruosti, dideliais sparnais Į žemę žiūrėti iš dangaus iš aukštai Ir moti žemei, savo didingais sparnais.

Aš tau keista? Lyg rytmečio žvaigždė, Todėl, kad jos nėra! Tu jos gi nematai Aš apgaubta šviesos, Pasamonėje jos nėra Nuo jos aš labai toli, Manęs išvis nėra Sakai, kad aš tau saulė? Tačiau ar aš sugebėčiau tau ją atstot? Sakai aš vėjas? Kažin kuriuos laukuos? Tu nesakyk, kad aš lietus, Nes aš tikra audra! Įsirėžiau kažkur giliai, stipriai Išrauti tau bus sunku Sakai aš aušra? Sakau tai netiesa! Aš sapnas, iliuzija Manęs nėra! Aš gyvenu tiktai tavoi širdy, Kažkur toli... Kažkur arti... Manęs nėra tai netiesa!

Aš šalia

Jei išnykčiau aš ar ieškotum tu manęs?
Jei negrįžčiau su dienos šviesa ar ilgėtumeis manęs?
Jei neišgirstum manęs rytmečio giesmėje ar pasigestum balso šio?
Jei nebeliesčiau aš tavęs ar sušaltum tu?
Jei per pečius neapkabins aušra, ar tu kaltinsi mane?

Jei negrįšiu su aušra, noriu paprašyt tavęs,
Nepamirški tu  manęs
Lietus tai- aš, nuplausiu tavo skausmą
Saulė tai- aš, sušildysiu tave
Vejas tai- aš, nupūsiu blogį

Prašau nepyk aš niekaip negalėčiau būti ne šalia.

Kai džiaugsmas pasibels

Kai saulė šviečia tiesiai į akis,
Savas, o ne kitas užmerkt norėtum 
Kai juokas tyliai beldžias į duris,
Jų niekas neskuba atidaryti

Kodėl tu liūdesio alėja bėgi?
O džiaugsmą palieki už durų
Ir tavo laikas harmoningai slenka,
Tačiau iš skausmo apaugęs, apkerpėjes 

Juk tu žinai, kad laikas surišo tau rankas,
Kad džiaugsmas ir vėl pasibels į aklinai užvertas duris
Nenusisuk, nenusigręžk, juk visa tai pradžių pradžia. 

Maras ek maras... Mirtis, pražūtis na ir kas pražūtis esate jūs. Jūs pūnate iš vidaus išorei to nematyti, gaila nes tada jūs būtumet baisesni už marą!

Natiurmortas

Čia Dievas nesilanko

 

Šiuolaikinės katakombos

Įkalintas laiko labirintuose,

Juokiasi lėtai tiksintis laikrodis, 

Išalkusios, suplyšusios sienos, 

Laiko sujaudintą širdį  

Tu pasmerkats tamsos, išgazdintas vėjo, 

Sužeistas griūvėsių, išprotėjas nuo tave supančiu šėšėlių         

Apsunkusiom kojom, žengi į rytojų, 

Ieškodamas laisvės, įkvėpdamas oro

Tu bėgi griūvėsiais, parpuldamas puoli,

Į šviesų rytojų, į naują svajonę

Vis laikas barbena į verkenčia sieną

Vis juokias šėšėliai, kad tu vis dar vienas. 

Pagauta įkvėpimo, sugluminta tamsos

Šviesos negali pakeisti tamsa, nes tik tu esi mano tunelio gale. Gale, o gal pradžioje, tik nežinau praeityje ar dabartyje, tu viskas viename.Tu saulė, vanduo tu duona ir akmuo. Akmuo tu širdyje, peilis mano gerklėje. Tik vieną aš žinau esi mano tunelio gale, o gal pradžioje, praeityje ar dabartyje tą žino tik tamsa. Tamsa, kurią regiu tiktai sapne, iliuzijų krašte, ekstazes viršūje. Tai tikrai nepabaiga, tai pasakos pradžia.Juk viskas galvoje, surašyta širdyje, tu to neatimsi iš manęs aš tuo esu tikra. Aš audra tavo galvoje, žinau tu tą jauti, tik suvokti negali.Paklaustum manęs, aš tau sakyčiau ne! Nenutuokiu kodėl, gal tai užfiksuota mano smegenyse? Tai užtaisas gal užkratas aš tuom nesu tikra. Tik aš galiu kovoti su šita jėga! Kai nerandu ramybės, jos ieškau tavyje, nes savyje sunku surast kažką, kažką kas duotu man jėgų. Aš tikrai ne energetinis vampyras, nebijok manęs, bet kai sunku kekvienas ieško draugo , jie teikia mums jėgų, vilčių. Dėl šito mielas drauge, kaip tik dėl šito gyvenu. Sakysi kvaila? Tai atsakyk iš kurgi tu? Tu dabartis ar ateitis, viltis ar pražūtis? Metu tau įšūkį, kovok su manimi. Jei tu gali sutryptį lemtį galėsi sunaikinti ir mane. Tu atemiai svajonę, atimk ir viltį, tik mano mintys, geresnės už tave. Ir tai didžiausias ginklas, kuris įtaisytas manyje. Mano ieškojimų virtinėje esi tu atradimas, vystymasis, malonė ir pabaiga. Kas turi pradžią, turi turėtį ir pabaigą. Tai nerašyta taisyklė, neieškoks jos knygoje, geriausiai ją įskaitysi savyje. Svajonė, tikslas, viltis tiktai žmoniją palaikys. Dedu aš tašką sakinio gale ir tai tikrai nereškia, kad arteja pabaiga. Ieškok, surask ir įgyvendik. Štai kur didžiausias gyvenymo tikslas!

Lelijų sniegas


Kai snigs baltom lelijom tiesiai iš dangaus,
Ir laikas slinks, tarytum sraigei įkinkytas
Manęs paklaus ar mano rankos piene išmirkytos,
Ar purvo katile...


Ką man Dievams reiks atsakyti?
Aš pasiduosiu valiai kiekvienai,
Tik leiskit, tik leiskit dar nors syki pamatyti
Kaip snigs baltom lelijom
Tiesiai iš dangaus. 

Balandis

Nuskriski tu tiesos balandi,
Sparnais kurie mirkyti smaloje
Lai tau pavydi net baltieji paukščiai,
Juk tu teisybės rykštė, kekvieno širdyje 


Atverkit kelią sparnuotam paukščui,
Teisybės sklidinam, įleiskit jį pro savo langą
Lai lieka sparno žymė kuri mirkyta smaloje. 
 

Baltieji kliedesiai

Pūga begioja kūnu, o širdį varsto ledo riežiniai
Po baltu patalu dengiuos,
O mane vis šaukia baltieji kliedesiai
Jaučiuosi taip keistai, nebešildo niekas jau manęs


Nudažyti man akis sidabriniu rūku, paskubėjai tu!
Nejaučiu, kad naktis dvelktu neregetu stebuklu
Ir vėl pūga begioja kūnu, o širdį varsto ledo riežiniai
Užmerk manas akis ir liesk  mane mintim,


Nejusiu viso šito aš , bet tą man išduos tiktai pūga.