Man agonija, o tau tiesiog monotonija

Būtis - tai dovana, kurios nemokame išnaudoti. Mes stipriais žingsniais sugriauname likimą, o tie kurie trapiais žingsneliais žengia, nebyliai patyliukais,vadinami žiopliais. Todėl, kad jie nebijo astsisukti, pasiskūsti, nuleisti nosį ir rymoti prie lango. Pro kuri matai, mašinų spūstį, nuolat bėgančius žmones, kurie neatsigręžia atgal, negirdi pagalbos šauksmo.
 Aš galiu garsiai nusijuokti, pamanysit kvaištelėjau. Tačiau nėvelnio, taip yra todėl, kad mes gyvenamia praeitimi, o ne ateitimi!
Gatvės šurmūlyje sustojęs ir pažiūrėjęs bijai pamatyti ,,šmėklą", praeitį. Kuri tave vejasi, o tu bėgi nuo jos kulverščiais ir kartais nepamąstai, kad tave vejasi ne praeitis, o ateitis. Kuriai tu atsuki nugarą ir vis lauki kažkieno padrąsinimo, gero žodžio. Na ir ka, vis lauki,lauki. Na jei ir sulauki, užrieti nosį, praėjo metai ,žiūrėk vėl grįžti iš savo vidinių liaupsių. Ir pastebi,kad per ilgai rietiai nosį, nors net nebuvo dėlko.
Tu puošeiva, šiknius rūpinantis tik savimi. Kuris nei karto nepagalvojo, kad visame pasaulyje, didžiausiame skurde miršta tūkstančiais. Ek ir jei nors ant suplyšusio čiužinio, ryte per pietus ir vakarienę valgydavę ta pačią ryžių košę ir dėkoja Dievui, kad ją turi, buvo milijoną kartų laimingesni už tave. Gėda, mielas drauge gėda...

Būk mano saulė tamsoje, Būk lietus, kai karštis kankins mane

Tie kas mano,kad tik saulė teikia džiaugsmą, niekada nešoko lietuje.